Šiandien kviečiame prisidėti prie unikalaus tikslo – fondo mokslininkų atrinktus vertingiausius miškus apsaugoti nuo kirtimų. Kiekviena parama išsaugo konkretų miško plotą, kuriame gamta gali senti be žmogaus įsikišimo.
Lietuvoje senųjų miškų – sengirių – likę vos 0,0009 % šalies teritorijos. Tai miškai, kuriuose natūraliai per kartas vystėsi gyvenimas: senoliai medžiai, nykstančios rūšys, gausi negyva mediena. Deja, beveik visi miškai šiandien tarnauja tik medienos gamybai.
Net 70 % saugomų grybų, 58 % vabzdžių ir 80 % kerpių rūšių priklauso nuo negyvos medienos ar senų medžių. Ir jos nyksta, kartu su buveinėmis, kurių neįmanoma atkurti sodinant naujus medelius – gyvybės neatsodinsi.
Ūkiniai miškai dažniausiai vienarūšiai ir vienaamžiai. Juose stinga įvairovės, kuri būtina visos ekosistemos išlikimui. Net saugomuose plotuose dažnai leidžiami kirtimai. Laikas imtis veiksmų.
„Sengirės fondas” ieško ir išperka pačius vertingiausius miškus – ne tam, kad iš jų gautų naudos, bet tam, kad paliktų ramybėje. Čia miškai vystosi savaime, be kirtimų, be ūkinės veiklos. Kiekvienas išsaugotas hektaras yra tūkstančių gyvybės formų namai.
Esame nepriklausoma nevyriausybinė organizacija, įkurta 2020 metais. Sengirės fondą inicijavo dokumentinio filmo „Sengirė“ kūrėjai ir gamtosaugai neabejingi mokslininkai, menininkai bei visuomenininkai. Jo tikslas – ilgalaikė Lietuvos gamtos globa. Dirbdamas pagal mokslu pagrįstus kriterijus, fondas perka privačius miškus, kad juos apsaugotų nuo kirtimų visiems laikams.
Fondas jau globoja virš 410 ha senųjų miškų su visa gyvybe juose. Tai net 41 sklypas įvairiose Lietuvos vietose – namai tūkstančiams rūšių gyvūnų, augalų, grybų.
Tai gražiai mišrus lapuotynas derlingose žemėse šiaurės vidurio Lietuvoje, kur strategiškai svarbu išsaugoti kiekvieną seno natūralaus miško plotą, kokių mažai išlikę.
Miško sklypas patenka į Laumenio zoologinį-botaninį draustinį, dalyje sklypo išskirta Europos Bendrijos svarbos buveinė EB9020 – Plačialapių ir mišrūs miškai bei buveinių apsaugai svarbi teritorija (BAST).
Tai jau antrasis miško sklypas šioje vietoje, besiribojantis su anksčiau fondo globojamu ir praplečiantis saugomą plotą.
Šis miškas – būtent Dzūkijos regionui būdingas kerpšilis. Ir nors pastarieji išsiskiria savo nederlinga bei sausa augaviete, čia galima rasti mozaikiškus kerpių, samanų kilimus, senus pušynus bei specifines ir retesnes rūšis, prisitaikiusias būtent tokioms sąlygoms.
Net trečias miško sklypas Rusakalnio miško masyve, fondo globojamą plotą čia, Kudrionių girioje, praplečiantis net iki 60 hektarų.
Tai itin mišrus miškas, vertingas rūšių, reljefo, hidrologine įvairove, mozaikiškumu – kalvotas reljefas, griovos, šlaitai regimai didina bioįvairovę. Miškas patenka į Kudrionių kraštovaizdžio draustinio bei Trakų istorinio nacionalinio parko teritoriją. Į sklypą įsiterpusi ir dalis EB3150 buveinės – natūralūs eutrofiniai ežerai su aštrių ir plūdžių bendrijomis.
